Iš pirmų lūpų: de jure „mūsų“, de facto „vyrų“

„Kokios yra mūsų pavardės?“ skelbia straipsnio Delfyje antraštė. Rimtas straipsnis. Galvoju reikia pasidomėt, kokia ta mano pavardė. Maždaug antroj pastraipoj mane pagavo azartas:) Galėjau lažintis, kad iki straipsnio pabaigos taip ir nerasiu nė vieno moteriškos pavardės pavyzdžio:) O pavyzdžių tai dešimtys… Gaila, kad nebuvo su kuo susilažint, nes tikrai būčiau kokį gerą laimikį nukalus:)

Bet aišku man nėra ko nervintis. Netiesiogiai lyg ir mano pavardės klausimas paliestas – juk mano moteriška pavardė tik vedinys iš vyriškosios.. Beveik kaip Ieva iš Adomo šonkaulio:)

P.S. Galėčiau visai ir nekreipt dėmesio. Straipsnis rimtas, mokslinis. Gi apie pavardes, ne apie moteris ir vyrus. Ir šiaip istorija – mokslas rimtas. Tiesiog apie faktus. O faktai juk nebūna vyriški ir moteriški. Tiesiog vieni faktai svarbesni, kiti ne tokie svarbūs. Kam ten rūpi kotletus kepančios istorijos dalyvės ir jų pavardės. Ir jei kokiai įsižeidusiai bobai tai kliūna… ) Tai pats laikas prie vaikų ir puodų:) Kad mažiau laiko būtų galvot:)

P.S.2 Aš tik norėčiau, kad teisybės dėlei taip ir būtų rašoma: „Kokios yra vyrų pavardės?“ Nors kita vertus, nebūtinai čia aš turiu norėt patapt kiekvieno „mūsų“ dalimi.

Iš pirmų lūpų: „dalyviai galės valandą pamojuoti, mums nebūtina į tai žiūrėti“

Be to, teritoriją aptversime tvora ir pastatysime daug policijos pareigūnų. Kad tie… kaip juos ten… homoseksualistai neišplistų kaip koks pandeminis gripas:)…

Pandeminį gripą pridėjau aš, bet visa kita, ramindamas susirūpinusius Lazdynų gyventojus, ištarė Vilius Navickas, Europos valstybės sostinės meras. Dar pridėjo ir tai, kad asmeniškai tokiam „marširavimui gatvėmis“ jis nepritaria, pats, matyt, tikrai nedalyvaus, o ir kitiems į tai žiūrėti nerekomenduoja:) Nes jau visiems aišku, kad vaizdas bus kuo kraupiausias ir silpnų nervų žmonėms tikrai reikėtų imtis prevencinių priemonių, kad sveikata nuo vaizdų nesušlubuotų.

Niam Niam: kirtis pieno pramonei:)

Visa tai tikriausiai nuo ilgo sedėjimo namuose ir iš „dyko buvimo“:)) Kadangi užsiimam praktiškai tik vaikais ir maistais, tai galima daug ko prisigalvot:)) O dar šalčiai vos pakeliami, už lango pusto, parduotuvė ne arti… Jau nekalbu apie kulinarinių blogų galybę… Į kai kuriuos įlindus, valios neužtenka neišbandyt:)) Belieka tik permąstyt šaldytuvo turinį ir pirmyn:)

Per paskutinę savaitę iš esmės ėmėmės (koks žodis keistas…:)) pieno produktų. Pirma, pasigaminom naminį jogurtą. Antra, lydytą sūrelį. Šiaip tai sunku patikėt, kad ir viena ir kita yra taip paprasta… Tiesog „galva neišneša“, kaip žmonės sako:)))

Niam Niam: Duona. Ohoho…

Tikrąja to žodžio prasme – ohoho… Iškepė vakare, didžiulis kepalas, pusės jau nėra, Margiris paslėpė, kad visko nesuvalgytume:)

Niam Niam: neeilinis obuolių pyragas

Skambutis iš Riešės privertė kosminiu greičiu griūti prie blogo, metus visus vaikų auginimo klausimus (laimei, vaikai miegojo:)), ir rašyti nuostabiausio mano valgyto obuolių pyrago receptą. Ačiū tau Oliveri, kad gimei:)

Pyragas gana paprastas ir tikrai labai skanus. Manau, kad visas stebuklas citrinų žievelėse ir imbiere, kurio mes dedam n kartų daugiau nei parašyta recepte (vieną katą tiesiog apsižioplinom ir ne tiek įdėjom, bet gavosi tikrai liuksiškai). Taigi savo nerealiais kulinariniais sugebėjimais patobulinom Oliverio receptą:)

Niam Niam: dieviško skonio sugrįžimo makaronai iš šeimos knygos

Kol dar burnoj fantastiškas skonis, skubu grįžti į blogą:) Ilgai laukiau rimto postūmio ir nepraėjo nė pusė metų ir priežastis parašyti atsirado:)

Makaronai vienareikšmiškai nuostabūs. O dar nuostabiau tai, kad patiekalą sukompiliavom patys, tiesa, ne be Oliverio pagalbos, bet taip lengvai pasididžiuot jau galim:) Margiris pareiškė neatsimenąs, kada tokio dieviško skonio makaronus valgė:) Tai bus pirmas receptas mūsų šeimos receptų knygoje (duok die ne vienintelis, nes visi kiti tai buvo Oliverio:)))) Taigi trumpai drūtai.

Iš pirmų lūpų: ir toliau princai ieškos princesių, nuo jų dėmesio alpstančių…

Chi chi:) Vat ir atsirado tema, kuri privertė susikaupti ir parašyt kokį mažytį rašinėlį:) Mūza buvo apleidus (ne po bėdos salotų:)), bet tikėkimės, kad po truputį ji sugrįš. Juolab, kad Lietuvoj vyksta keisti dalykai. Iš tikrųjų tai visai nebekeisti. Būtų keista sulaukti kažko kito…

Kalbu apie Kovo 11-osios nacionalistų eiseną, kurie pražygiavo sau pasišvilpaudami, plojant Vilniaus valdžiai, žurnalistams ir įvairiems komentatoriams. Ir kam gi rūpi, kad eisenos prasme buvo lygiai tokia pati, kaip ir prieš metus – parodyti, kad „Lietuva lietuviams“, o nelietuviams – špyga taukuota arba „į snukį“. Šįkart skinai tiesiog buvo gudresni. Praėjo tylėdami. Tuo visus ir papirko. Nuostabu, kiek nedaug reikia, kad aplinka spjautų į žmogaus teises ir toleranciją kitokiems (negu „normalūs žmonės“:)) Ir pasmerkim tuos puskvaišius, kurie iš kailio nėrėsi, kad taikius jaunuolius išprovokuotų, mojuodami gėjų vėliavą. Siaubas, kokie antisisteminiai!:)

Tai čia viena tema:) Yra ir naujesnių. Konkrečiai didžiulė Lietuvą užgriuvusi problema, žinoma „karalius ir karalius“ kodiniu pavadinimu.

Niam Niam: bėdos salotos

Vakar artėjant vakarienei kažkaip jau buvo įsimetęs lengvas nevilties jausmas, kad nebeturim, ką padoriai pavalgyt…:) Buvo nuodugniai apžiūrėtas šaldytuvas ir duota šiek tiek laiko apmąstymams:)) Rezultatas pranoko lūkesčius ir nusipelnė plunksnos:) Labai džiaugėmės, kad kopūstų-tuno salotų liko ir pusryčiams:)

Niam Niam: Tikka Masalikė

Bruseliui panorėjus griūdama skubu rašyt tikkos masalos receptuką, kol dar vakaras neatėjo ir pardės neužsidarė:) Briuselis – tai ne ne Lietuva, čia parduotuvės savaitgaliais ilsisi, o ne žmonės tarnauja. Taigi skubu. Šiaip ir man gera proga, papildyt kulinarinį skyrelį.

Tėčio Times. 4-oji diena: apie esmę

Jau praėjo keturios dienos, o aš dar nei vieną kartą neparašiau apie esmę. Apie Špoką. Štai ir iškilo klausimas, kaip man pristatyti sūnų, kuriam jau greitai septyni mėnesiai?

Jis apvalutis, be plaukučių, tvirto kūno sudėjimo su gražiausiomis mėlynomis akutėmis. Ko gero šis aprašymas atitiktų dar ne vieną kūdikėlį, bet privalau atkreipti dėmesį: kas ką besakytų , mūsų vaikas – pats pačiausias…

Toliau būtinai skaitykite čia.

Tėčio Times: pirmosios trys dienos

3-ioji diena: Gatvės poezija

Dar viena diena, ir aš jaučiuosi kaip itin įgudęs tėvystės „atostogų“ vilkas. Šiandien pamaniau pasidalinti gatvės poezija, atspindinčia žmonių nuostabą matant vyruką, ridenantį ryškiai mėlyną vežimėlį su mažu Špokučiu ant denio.

Mūsų gatvės mėsinėje
MĖSININKAS: Labas rytas, ponia! Oj, atleiskit pamačiau vežimėlį ir nutariau, kad čia moteriškė, žinot, juk taip dažniau pasitaiko.
T: Matot, pasitaiko ir kitaip.

Toliau skaityti čia.

Tėčio Times: neskaityti draudžiama kategoriškai

Mano svajonė išsipildė!:))) Nedidelė aš svajotoja, tokia, sakyčiau, labiau praktiška, bet tikrai žiauriai džiaugiuosi tuo, kad atsirado tėtis, besidžiaugiantis tėvystės atostogomis ir besidalijantis savo patirtimi bloge. Rundis rašo čia (tikriausiai kiekvieną dieną:)), o aš šia neeiline proga atidarau naują rubrikėlę „Tėčio Times“ ir jūsų nepaliksiu nežinioje:)) Skaitykit, tikrai skaitykit. Kas neskaitys, tas ne vyras:)))

Lietuva Afrikoj

 

Gavau iš draugės šiek tiek spamo apie Lietuvos ir Afrikos panašumus. Kai kur pasijuokiau kai kur ne, ir būčiau jau visai tai pamiršus, jei ne Margirio iš Berno parvežta nuotrauka:) Tada vėl pasijuokėm, kad panašumai institucionalizuoti:)

Lietuvos ambasada Berne

Chebryte, baikit tų panų ieškot:)

Kažkaip, švelniai tariant, nesmagu… Visai neplanavau prisidėt prie aistros nuogumui tenkinimo:) Bet prisidėjau. Užtikrintai:) Mano įrašas apie ryžius ir pirmus įspūdžius iš Milano yra pasiekęs „kolosalaus“ populiarumo aukštumas ir aš jau beveik galvoju, kad reik keist to įrašo pavadinimą, kol mano blogo neuždarė už pornografinį turinį… O tokio turinio ieškančių yra daug daug daug….:) Sakyčiau, socialinis eksperimentas yra daugiau nei pavykęs:)

Vieneri:)

Mums viskas gerai:) Is pradžių neturėjom laiko, nes slidinėjom; paskui mieliau bendravom su Austėja, Gabrieliumi, Augustu, Vilhelmu, Morta ir Gertrūda; tada užėjo tingėjimo rašyti blogą periodas (panašiai kaip tada, ka grįžti po atostogų į darbą: įkvėpimo daug, bet valios nė kvapo:); o tada Upelės dantukai, kurių vienas vis dar neišdygo ir kankina vargšiukę mūsų brangiausią vaikelę…

Bet – šiandien dideliausia šventė!!! Vieneri:)

Šaudau po Frankoną

Esu labai susikaupusi ties daktariniu darbu. Labiausiai gaila, kad ne savo, bet , kaip sakoma, niekada ne vėlu…:)) Todėl trumpa minutės pertraukėlė skiriama prancūzų žodžiams, kad nieku gyvu neatsiliktume nuo grafiko. Kadangi pertraukėlė trumpa, o aplinkinių darbelių daug, reikia lengvesnių žodelyčių, tai gal tiesiog pašaudysiu po Frankoną:)

Trumpai apie (ne)galėjimą būti ir mama, ir vadove

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šiandien galiu tik labai trumpai pamąstyt. Norėjau plačiau parašyt apie batalijas dėl Rachidos Dati, bet nėr kaip… Trumpai šnekant, kaip ir prognozavau – smerkia, kad į darbą išėjo per anksti. Būtų taip pat smerkę, jei būtų pasilikus su vaiku ir atsiribojus nuo darbo motinystės atostogų metu…

Barbora, Barborytė, Barbytė, Barbė

Susipažinkit – mūsų Barbora. Sutrumpintai – Barbė.

Barbė

 

Riri, Fifi, Loulou:)

Chi chi chi… šiandien vėl buvome sendaikčių turguje:) Gi šeštadienis:) Iš tikrųjų, tai ėjom pirkti pirsštinių slidinėjimui. Visus tris mėnesius iki šiol turguje būdavo vyrukas su didžiule slidinėjimo inventoriaus pasiūla. Tai tikėjomės nusipirkt kokias pirštinaites, nes normaliose parduotuvėse jos kainuoja tiek, kad gaila pinigų:) Kadangi pirštinių tikrai reikia, nebuvo nei vyruko, nei slidinėjimo inventoriaus:) Bet kaip visada, buvo daug viso kito. Neatsispyrėm pagundai….

Apie bulgarus, rumunus ir slidinėjimo kelnes

 Siaubas… Jis mane ištiko vakar naktį ir šiandien ryte pakartotinai. Vakar naktį – kai nubudau kažkada, kai jau aišku buvo, kad yra labai labai vėlu, ir supratau, kad nuplaukė dienos 10 prancūziškų žodžių… Išsivaliau dantis ir šiaip ne taip užmigau.. Šiandien ryte siaubas pasikartojo. Šiek tiek lengvesne forma ir šį kartą jau sumišęs su šiokiu tokiu nusivylimu savimi ir suvokimu, kad laikytis naujametinių pažadų nėra taip paprasta, kaip jau buvo bepradedą atrodyti.

Situacija sušvelninau atsiminimais apie vakarykščius prancūzų kalbos kursus!:))) Taip, vakar pirmą kartą nuėjau į kursus. Lygis šiek tiek žemesnis, nei tas, kurį baigiau Lietuvoje, bet pagalvojau, kad taip man suteikiama proga galų gale užpildyti egzistuojančias spragas sprageles. Ir nors vakar mokėmės tai, ką aš jau senų senovėje žinau, vis tiek išgirdau dalykų, kurių per savo 5 (maždaug) mokslų metus dar nebuvau girdėjusi:) Dėl to ir galima užskaityt vietoj tų 10 vakar dienos žodžių:))) Papasakojau viską ir Margiriui, taigi ir jis nuo mokslų plano neatsilieka:)