“Niam Niam”: makaronai su špinatais

Pastebėjau, kad rubrika “Apie mane”, kad ir kokia skurdi ji bebūtų, tapo populiariausia, tai reikia skubiai kažką rašyt:)) Kad būtų greičiau, tai tokia trumpą naują, bet seniai planuotą  “Niam Niam” temelę “atidarysiu”. Kai rašiau apie mūsų apsipirkimus visai savaitei, tai Rūtelė išreiškė pageidavimą sužinoti visą mūsų savaitės meniu:) Pagalvojau liuks idėja, bet taip per dvi savaites ir nekilo ranka jo surašyt… Todėl nueisiu paprastesniu keliu (bet neatsižadu ir meniu idėjos:))) ir vis karts nuo karto parašysiu mums labiausiai pasisekusių patiekalų receptus:) Gana dažnai gaminam, bet vis ką nors gana paprasto, tai ir tie receptėliai bus paprasti, bet nemaža jų dalis visai įdomūs (bent jau lietuviškai virtuvei neįprasti).

Paskutiniu metu patapom visiškom reklamos aukomis, nusipirkom Jamie Oliverio receptų knygą ir dažnai SUPER skaniai pavalgom!:) Vienas iš tų kartų buvo vakar. Nors ingridientų pritrūkom (nes apsipirkinėjom pirmadienį!:)), rezultatas nenuvylė. Todėl ir rašau. Ne tik rašau, bet ir rekomenduoju.

Originalus recepto pavadinimas – Plokštieji makaronai su špinatais, maskarpone ir parmezanu.

Mūsiškis pavadinimas – Kokie nors makaronai su špinatais ir maskarpone

4 porcijoms reikėtų maždaug:

• 400 g makaronų (kaip sakiau – tiks praktiškai bet kokie, mes naudojom spagečius)
• alyvuogių aliejaus (tikrai nedaug..)
• 2 šaukštelių sviesto
• 2 česnako skiltelių
• 1/2 šviežiai tarkuoto muskato (šito net ir neplanavom dėt..:)))
• 400 g šviežių špinatų
• druskos, pipirų
• 120 ml tirštos riebios grietinės (ajajajajai… atsidarėm šaldytuvą, o jos ten nė kvapo, todėl beveik ramia sąžine naudojom elementarią grietinėlę)
• 150 g maskarponės sūrio
• 2 saujų tarkuoto parmezano (ujujujui, bet jo irgi nė su žiburiu…:)))

Taigi – išverdi makaronus. Tuo metu darai padažiuką. Į keptuvę – aliejus, sviestas, pjaustyti špinatų lapai, druska, pipirai, pjastytas česnakėlis. Pakepam kokias 5 min. Kai špinatų išleistas skystis beveik išgaravo, dėjom grietinėlę, maskarponę ir viską dar gražiai pakepėm, kol gerai sušilo ir dar biški pagaravo. Pagal originalų receptą šiame etape reikėtų sudėti ir muskato riešutą, bet mes nedėjom ir labai nepasigailėjom. Tiesa, tai, kad grietinę pakeitėm grietinėle, padažą padarė gerokai skystesnį.. Nelabai gerai, bet mums tiko:) Išvada – nepatingėkit ir nuspirkit grietinės:) Šiaip jau Oliveris rekomenduoja į padažiuką įpilti ir truputį vandenėlio, kuriame virė makaronai. Bet mes nebepylėm, nes ir taip buvo skystoka.

Kai makaronai išvirę, o padažiukas paruoštas – viską sumaišom, užpilam parmezaną ir vėl sumaišom. Greitai greitai į stalą. Mums greitai nesigavo, nes dar pakeliui teko Upę pamaitint jos gurmaniška kukurūzų koše. Bet jau kai paragavom savojo patiekaliuko – buvom labai patenkinti:) Tikrai skanu ir skrandžiuko labai neužkiša:) Tiesa, kaip nenormalūs visų produktų su menzūrėle nematavom ir dėjom visko “iš akies”, todėl, manau, kad receptu galima vadovautis tiesiog “apytiksliai”. Aš tokia truputėlį makaronų “frykė”, bet tikiu, kad patiks ir ne “frykams”:))) Ir dar – visas reikalas užima 15 min (jei gaminama motyvuotai ir su meile:)) Oliveris rašo, kad tokiu būdu padarytus špinatus valgo net jo dvimetė dukra:)))

Beje, apie špinatus. Lietuvoj mes nelabai žinom, ką su jais daryt. O veltui. Cituoju: “Špinatai – vienas turtingiausių augalinių baltymų šaltinis, turtingas aminorūgščių. Puikiai veikiančius žarnyno peristaltiką špinatus prancūzai vadina organizmo šluota. Juose ypač daug vitaminų С, В₁, В₂, В₆, РР, Е, К, folio rūgšties, provitamino A, mikroelementų, ląstelienos. Žali jų lapeliai – tikri antioksidantų „lobiai“, padedantys kovoti su laisvaisiais radikalais. Špinatų cheminėje sudėtyje yra ypač daug yra lengvai pasisavinamos geležies. Nors būtent su geležies kiekiu ir atsitiko vienas nesusipratimas, kai vokiečių mokslininkas E. fon Volfis dar 1870 m. suklydo ir kablelį padėjo ne toje vietoje, todėl dar penkiasdešimt metų buvo laikoma, kad špinatuose yra dešimt kartų daugiau geležies nei iš tikrųjų. Bet špinatai tokia dėkinga daržovė, kad net ir ištaisius klaidą lieka nepaprastai turtinga geležimi. Tai pliusai. ” (http://www.alfa.lt/straipsnis/135723)

P.S. Labai rekomenduojam pradėti naudoti šviežiai maltus pipirus, jei to iki šiol dar nepadarėt. Mes darom labai paprastai be jokiu didelių “vykruntasų”: nusipirkom tokį sunkų akmeninį indelį su grūstuvėliu (tikrai daug kur parduodamas, mes pirkom – IKEA’oj:))))), sumetam paprastus nusipirktus pipiriukus grūdeliais ir susimalam, kiek tam kartui reikia. Gal ir nelabai techniškai teisingas tas mūsų būdas, bet patiekalų skonis tikrai papuikėja:))