“Laisvi tėvai, laisvi vaikai” – aš patikėjau:)

Ko gali tikėtis iš knygos už tris litus?:) Pasirodo, visai malonaus ir naudingo pasiskaitymo. Visų iš eilės knygų apie vaikų auginimą neskaitom, bet karts nuo karto vis kokia knygelė papuola į rankas ir vienaip ar kitaip apšviečia mūsų nepatyrusį protelį:) Galvojau, kad niekam nieko neaiškinsiu apie šitą knygą. Juolab kad porą kartų pasidalinusi savo entuziazmu jos atžvilgiu, susilaukiau lengvo skepticizmo iš pašnekovų pusės. Bet kai užvakar užverčiau paskutinį knygos lapą ir paskaičiau įvairias istorijas, kurios nutiko joje pateikta “filosofija” pabandžiusiems naudotis žmonėms, pagalvojau, kad reik padaryt eilinę reklamą:) Produktas daug nekainuos, o gal kam ir kokią auksinę mintį pametės:)

Pripažįstu, knyga tokia gerokai amerikoniška. Viskas pateikta tokiu “beyond simplicity” stiliumi, kas tikriems knygų gurmanams gali visai nepatikt. Bet man pats tas – man patinka, kai viskas “pakramtyta” ir su tikrais vaizdžiais pavyzdžiais:)) Ir nors daugiausiai kalbama apie tėvų santykius su vaikais, joje pateikiamos mintys ir principai gali būti puikiai pritaikomi tiesiog santykiams tarp žmonių. Pačių įvairiausių, susietų kokiais nors saitais… Taigi, kad vaikų turėjimas – nėra būtina sąlyga knygos paskaitymui. Nors, aišku, kai jų turi, tai motyvacijos paskaityt yra kur kas daugiau:) Daug kas paskaitęs tikriausiai pasakytų, kad nieko čia naujo nepasakyta, tiesiog elementarūs, savaime suprantami dalykai. Sutinku, kad elementarūs, bet tikrai ne savaime suprantami.

Jau ir iki šios knygos buvau pastebėjus kaip Lietuvoje mėgstama muštruoti vaikus. Kur reikia ir nereikia. Ypač kur nereikia:) Šita knyga tiems, kas rimtai tiki, kad vaikus galima išauginti padoriais žmonėmis be to “nematomo” ir savaime suprantamo muštro. Išauginti juos laisvais, kūrybingais ir savimi pasitikinčiais. Tai tikriausiai svarbiausia, ką tėvai gali duoti savo vaikui. Gerbdami vaiko orumą, vertindami jo jausmus, kokie jie bebūtų, ir elgdamiesi su vaiku taip, tarsi jis jau būtų tuo, kuo mes norėtume, kad jis taptų. O ypač man tiko šita filosofijos dalis: “tėvai kartais daugiausiai vaikui padeda ne ką nors už jį darydami, bet nepadėdami – tapdami nebūtinais”. Tokios štai mintys šioj knygelėj gražiai ir nuosekliai vystomos:) Nebūtina aklai sekti, bet susimąstyt yra apie ką:)

Gal tai ir eilinė “kelio į šviesų rytojų” tipo knyga, bet man ji patiko. Net neabejoju, kad paskaitysiu dar kartą:) Gražiai mane tos autorės “suvystė”:) O štai dar keletas tokių “suvystytųjų” papasakotų istorijų (mane ir prajuokino, ir sugraudino, nes labai mielos:):

***

“Neseniai kalbėjausi su savo dvejų metų sūnumi Matthew. Tai buvo keistas pokalbis. Mudu kartu pusryčiavome valgomajame. Tačiau sūnus kažkodėl negalėjo atititraukti akių nuo durų į virtuvę. “Kas ten, tėti?” – paklausė jis.

“Ten nieko nėra”, – atsakiau sūnui.

Bet jis tuo nepasitenkino. “Kas tenai?” – neatlyžo jis.

Peradresavau klausimą jam. “Kas ten yra?”

“Pabaisa”, – ištarė jis, žvelgdamas didelėmis akimis.

Iš pat pradžiū norėjau paneigti jo tvirtinimą: “Nebūk kvailas. Mūsų virtuvėje negali būti jokios pabaisos”. Tačiau susitvardžiau ir paklausiau: “Kaip ji atrodo?”

“Ji žalia.”

“Ką ji veikia?”

“Ji alkana. Ji ieško traškučių”.

“Ar nori ją pasikviesti į svečius ir pasidalinti savo traškučiais?”

“Ne”.

“Ką gi, tuomet liepk jai nešdintis”.

Matthew pažvelgė į virtuvę ir iš visų jėgų suriko: “PABAISA, DINK IŠ ČIA!!”

“Ar ji išėjo?” – pasidomėjau.

“Išvažiavo savo automobiliu”, – pareiškė Matthew.

*****

Neseniai ištekėjau už vyro su dviem mažais berniukais, trijų su puse ir penkerių metų amžiaus. Perskaičiau knygą ir supratau, kad vieną idėją galiu pritaikyti iš karto. Tai raštelių rašymas. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet noriu pasakyti, jog rašteliai padeda ir vaikams, kurie dar nemoka skaityti.

Pavyzdžiui, berniukai niekada neprisimindavo pakelti tualeto sėdynės, kai juo naudojosi. Rezultatas: kai pati juo naudodavausi, visuomet turėdavai sėsti ant šlapio klozeto. Fui! Taigi parašiau didelį skelbimą ir priklijavai jį ant tualeto bakelio. Štai, kas jame buvo parašyta:

“Man nepatinka šlapias klozetas! Myliu, Rachelė”

Vyresnysis paklausė: “Kas parašyta ant to popieriaus tualete?”

Aš perskaičiau jam. Jis išsišiepė ir tarė: “Aha, supratau”. Netrukus jis “perskaitė” skelbim ir jaunesniam broliukui. Per kitas dvi savaites ant vienos rankos pirštų galėjau suskaičiuoti nutikimus, kai tekdavo sėstis ant šlapio unitazo. Stulbinanti pažanga!:)

*****

IR PABAIGAI:

Kai žmona mane paliko su trimis vaikais, staiga supratau, kad namuose švaru buvo dėl to, kad ji viską sutvarkydavo. Bandžiau pagalbon pasikviesti vaikus, tačiau, kad ir kiek ant jų šaukiau, jie, atrodo, nekreipė į tai nė mažiausio dėmesio. Jie nežinojo, ką daryti arba kaip pradėti. Dabar sakau: “Gerai, vaikai, TRYS DAIKTAI!” Jie žino, jog tai reiškia, kad kiekvienas turi pakelti ir į vietą padėti tris daiktus. Leiskite pripažinti – kai pakeliama 12 daiktų (aš irgi įsitraukiu į šį procesą), viskas atrodo daug geriau!:)

P.S. Adel Faber ir Elaine Mazlish, “Laisvi tėvai, laisvi vaikai”, Kaunas:Gardenija, 1999. Pirkau knygyne “Akademinė knyga” prieš maždaug pusantro mėnesio. Kainavo lygiai 2,95 Lt:)