Iš pirmų lūpų: de jure “mūsų”, de facto “vyrų”

“Kokios yra mūsų pavardės?” skelbia straipsnio Delfyje antraštė. Rimtas straipsnis. Galvoju reikia pasidomėt, kokia ta mano pavardė. Maždaug antroj pastraipoj mane pagavo azartas:) Galėjau lažintis, kad iki straipsnio pabaigos taip ir nerasiu nė vieno moteriškos pavardės pavyzdžio:) O pavyzdžių tai dešimtys… Gaila, kad nebuvo su kuo susilažint, nes tikrai būčiau kokį gerą laimikį nukalus:)

Bet aišku man nėra ko nervintis. Netiesiogiai lyg ir mano pavardės klausimas paliestas – juk mano moteriška pavardė tik vedinys iš vyriškosios.. Beveik kaip Ieva iš Adomo šonkaulio:)

P.S. Galėčiau visai ir nekreipt dėmesio. Straipsnis rimtas, mokslinis. Gi apie pavardes, ne apie moteris ir vyrus. Ir šiaip istorija – mokslas rimtas. Tiesiog apie faktus. O faktai juk nebūna vyriški ir moteriški. Tiesiog vieni faktai svarbesni, kiti ne tokie svarbūs. Kam ten rūpi kotletus kepančios istorijos dalyvės ir jų pavardės. Ir jei kokiai įsižeidusiai bobai tai kliūna… ) Tai pats laikas prie vaikų ir puodų:) Kad mažiau laiko būtų galvot:)

P.S.2 Aš tik norėčiau, kad teisybės dėlei taip ir būtų rašoma: “Kokios yra vyrų pavardės?” Nors kita vertus, nebūtinai čia aš turiu norėt patapt kiekvieno “mūsų” dalimi.